BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Biografija
Jonas Biliūnas (slapyvardžiai Jonas Gražys, J. Barzdyla, J. B. , J. B. – nas, g. 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime, Anykščių valsčiuje - m. 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkija) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas, laisvamanis. Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje.  Gimnazijai J.Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). 1891-1899m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893m. mirė J.Biliūno tėvai. J.Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900m. J.Biliūnas įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901m. iš universiteto buvo pašalintas. 1901-1902m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, J.Biliūnas 1905m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Pirmoji grožinė knyga “Įvairūs apsakymėliai” išėjo 1906m.. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.
Mirė 1907m. gruodžio 8d. Zakopanėje; 1953m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Kurybos bruozai:

Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje (aps. „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai.[1]

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus Biliūno humanizmo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikio lietuvių prozos raidai.

Asmenybe

J.Bliūnas buvo laibai idomi ir kūribinga asmenybė, kovojusi uz proletarijato teisese ir visaip kitaip ji gindama netgi savo kuriniuose, tai puikei atsispindi jo kūryboje. Jis buvo kovotojas už tiesa ir prieš proletarijato išnaudojima. J.Biliūnas buvo gana gili ir kūribinga asmenybė.

Noveles “Vagis” analize.

Pavadinimu “Vagis” norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas). Tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas ir dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi. Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą… Vagis, paimdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, bet jo dvasia skursta ir menkėja.
Siužetas Pagyvenęs sodietis Jokūbas prisimena savo vaikystę ir tuomet įvykusį atsitikimą, kai, susiklosčius aplinkybėms, užmušė vagį. Niekas tuomet apie šį įvykį nesužinojo, bet sąžinė Jokūbą graužė visą gyvenimą. Novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika. Pagrindinis veikėjas – vaikas – pirmąkart susiduria akias į akį su vagimi. Jo galvoje vyksta minčių chaosas. Vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučia, kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves.
Kūrinio kompozicija Apsakymo kompozicija uždara, turi aiškią pradžią ir pabaigą. Kūrinyje tam tikra tvarka išdėstytos scenos, epizodai, parenkami veikėjai, organizuojama fabula, konfliktas. Autorius įvairia tvarka apsakyme išdėsto aprašymus, pasakojimus, dialogus, monologus. Novelė suskirstyta į keturis fragmentus.
I fragmente aprašomi namų buities vaizdai, supažindinama su svarbiausiu novelės heroju – vaiku.
II fragmentas supažindina skaitytoją su situacija. Piešiamas vagies paveikslas, atsiskleidžia vaiko savijauta matant sugautą ir pririštą vagį.
III fragmente vaizduojama vaiko minčių chaoso kulminacija – vaikas nusprendžia išlaisvinti vagį.
IV fragmenatas liudija stebėtiną vaiko psichologijos pokytį. Jis išlaiko jam pateiktą išbandymą. Taip jis priimamas į suaugusiųjų bendruomenę, prisiima jų nusistovėjusias normas, kanonus, savo tėvų taisykles.
Pasakotojas ir pasakojimo būdas Kūrinio pasakotojas susitapatinęs su pagrindiniu apsakymo veikėju – Jokūbu. Pasakotojas užsidėjęs personažo kaukę ir įvykius pasakoja “aš” vardu. Tai subjektyvi pasakojimo forma, atskleidžianti pasakotojo poziciją, būseną, nusiteikimą. Skaitytojas, skaitydamas šį apsakymą, yra tarsi priverčiamas įsivaizduoti save pagrindinio veikėjo – Jokūbo – vietoje (visa tai daro pasakojimas “aš” vardu). Jonas Biliūnas neatsitiktinai pasirenka išpažinčiai artimą pasakojimą pirmuoju asmeniu, o išpažintis reikalauja kalbėjimo savo vardu. Pasakotojo gyvenimo istorija ir jo dvasinė evoliucija atskleidžiama dviem planais: fiziniu ir psichologiniu. Svarbesnis yra psichologinis planas. Novelės pasakotojas yra stebėtojas, vertinantis veiksmo aplinkybes, veikėjų poelgius, keičiantis nuomonę. Tiesa, II fragmente pasakotojas netikėtai pakeičia poziciją – susitapatina su vaiku. Tai atskleidžia esamasis laikas (“šiandien”) bei žodžiai, tariami iš vaiko perspektyvos (“pavogė tėtei arklį”). Pasakojimas pradedamas ir baigiamas autoriaus žodžiais (trečiuoju asmeniu), o siužetas atskleidžiamas vaiko akimis.
Veikėjų paveikslai Jokūbas. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė – Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali.
Vagis. Vagies paveikslas piešiamas labai lakoniškai: “žila barzda”, “burlokas”, “žaktelėjo ir parkrito nei vieno žodžio neprataręs”, “apsiginklavęs revolveriu ir peiliu prie diržo prikabintu”. Nežinomas vagies nei amžius, nei vardas, nei iš kur jis atkeliavo. Iki nusikaltimo ir jo metu atėjūnas buvo vertinamas kaip nusikaltėlis, o po įvykio – kaip žmogus, asmuo. Vaikas. Apsakymo “Vagis” pagrindinis veikėjas yra berniukas – vaikystės ir tyrumo simbolis. Jis neįvardijamas, todėl įgauna bendrą vaiko, atsidūrusio prie naujo gyvenimo slenksčio, prasmę. Pasakos apie senos gadynės plėšikus, pavogtus arklius, kankinamus kunigus kaitina vaiko vaizduotę, jo siela nerimsta, trokšta nuotykių. Pamatęs pagautą vagį, vaikas negali atsitraukti nuo jo. Nepaprastas smalsumas, noras pažinti, suprasti verčia vaiką sukiotis šalia, įdėmiai stebėti, liesti. Prišliaužęs prie vagies, jis jaučia galią, geležinę jėgą; vaikas silpnas, bet gali padėti, užjausti… Po vagies primušimo, ,,vaikas jaučiasi išsigandęs, sutrikęs, nesusigaudąs. Maža širdelė priešinasi smurtui, tyras širdies balsas duoda tik vieną atsakymą: “vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį”. Po vagies išlaisvinimo, maža vaiko širdelė jautriai reaguoja į nusikaltėlio padėką – atsisveikinimą. Vaiko sieloje įsižiebia vilties, gėrio, gailesčio ugnelė, susijaudinimas ištrykšta ašaromis; jis suvokia padaręs kažką neįprastai jo aplinkai gero ir šilto.
Vagis. Vagies paveikslas – kankinio paveikslas: “Vienmarškinis, žado nustojęs, <…>galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju…” Palaipsniui vagis vaiko akyse transformuojasi į Kristų: žalias veidas, suplyšę marškiniai, pasvirusi galva. Tačiau novelės pradžioje vaikiška vaizduotė buvo sukūrusi fantastišką vagies vaizdą: “Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais”. Scenoje su ūkininku, “razbainikas” gina savo garbę atsakinėdamas “tyliu, pyktį sukuriančiu balsu”, nuožmiu akių žvigsniu, kuris atskleidžia vagies dvasinę būseną, jausmus: “Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią”, “tik piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką”.
Tėvas. Berniuko tėvas – “tikras ūkininkas”, “šeimininkas”, “tikras veidmainis”. Vagiui siūloma kiaulienos (žodis, susijęs su kiaule), nes tėvas jaučia turįs teisę apšaukti vagį kiale. Tėvo išankstinis nusistatymas, pyktis, keršto troškimas, ironija, veidmainiškumas priešpastatomi vaiko nuoširdumui, tyrumui, geraširdiškumui, norui padėti ir suprasti.
Kankinių tema Apsakyme “Vagis” Jokūbas yra įsitikinęs, jog ką padarai bloga kitam, pirmiausia sau padarai. Ieškodamas nusiraminimo, palengvėjimo, veikėjas savo mirtiną nuodėmę atskleidžia kunigui, žmonai, artimiausiems kaimynams, net nori prisipažinti valdžiai. Tai rodo, kad žmogus yra tikintis, dievobaimingas, jog jis negali nusikaltimo slėpti savyje, jam būtina išsipasakoti, nes kitaip sąžinė užgriauš (jaučia kaltę). Padarytas nusikaltimas neduoda ramybės dieną ir naktį, persekioja. Nužudęs žmogų – vagį, Jokūbas suvokia, kas yra skriauda, kaltė, kas yra moralinė atsakomybė. Nors ir nekaltas, nes užmušė arkliavagį gindamas save ir savo turtą, Jokūbas jaučiasi nusikaltęs savo sąžinei – “kirminas graužia širdį”. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės normaliai gyventi. Taigi, Jokūbas yra sąžinės kankinys. Novelėje “Vagis” Jurgis Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vagį ir vaiką. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.
Laikas Pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta tam tikro įvykio – susitikimo su arkliavagiu. Susitikimo laikas – vėlus žiemos vakaras, tačiau tekste nėra smulkaus to laiko aprašymo, tik detalės (“naktis buvo šviesi – mėnesiena”, “traškėjo nuo šalčio tvoros”, “šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas”), kurios atlieka pagalbinį vaidmenį. Tekste ryškėja ir biografinis pasakotojo laikas. Novelės pradžioje prisimenama jaunystė, grįžimas iš savo paties piršlybų. Vėliau – dramatiškas susitikimas su arkliavagiu, o pabaigoje – sąžinės graužaties ir nerimo kupina senatvė. Svarbesnė šioje novelėje yra praeitis. Toks pasakojimas būdingas lyrinei prozai. Apsakymas tarsi įgauna mitinę prasmę, pasakos pavidalą. Autorius apsakymo veiksmą pradeda rutulioti nuo “senos gadynės”. Toks laiko peršokimas yra savotiška pasakos pradžios formulė (senais laikais, dar gilioje senovėje). Kaip iš pasakos ateina arkliai, iš bado žieves graužiantys, kunigai, įkaitintais virbalais svilinami. Šis vaizdas nukelia į itin senus laikus – pagonybę.
Erdvė Novelėje minima įprasta realistinei prozai kaimo erdvė: namas, gurbas, tvartas. Užmuštas nusikaltėlis vežamas kuo toliau nuo namų (apie “dešimtį varstų”) ir išverčiamas pagriovin. Tokiu būdu vagiui atimama galimybė būti saugioje, sukultūrintoje, civilizuotoje aplinkoje, nes jis pažeidė bendruomenės įstatymus ir moralės normas. Tą akiviazdžiai patvirtina ir ant veido uždėtas apynasris. Pasakotojo mintyse savas sodžius, sava erdvė supriešinama su svetima erdve (kalėjimas, katorga), nes tai šiurpina, gąsdina žmogų. Jau pirmuoju sakiniu autorius nukelia į apsakymo erdvę – namus (minimos ir atskiros dalys: kūtė, gryčia). Jam tai yra šilumos, gėrio, palaimos simbolis. Autoriui brangi tiek paties “namo” dvasia, tiek žmonės, vejantys pančius. Šis veiksmas įprasmina namų šilumą, suteikia jiems jaukumo. Apsakymas pradedamas retoriniu jausmų atskleidimu :”Kaip gera<…>!“gerai turėti, blogai neturėti. Priešpastatomas namų jaukumas, šiluma ir valkatiškumo dvasia. Turėjimo ir neturėjimo tragizmąsuprasti gali tas, kuris neturi nieko:“Žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos“.
Kūrinio stilistika Apsakyme vyrauja trumpi, nutrūkstantys sakiniai, kurie tarsi imituoja žodinį pasakojimą. Šį įspūdį stiprina ir keli kreipimaisi į pašnekovą. Jono Biliūno kalboje nemaža tarmybių, rodančių, kad iš tiesų šneka kaimietis. Pauzės ir nutylėjimai taip pat padeda imituoti žodinį pasakojimą. Atrodo, kad Jokūbas tarsi galvoja, ką čia pasakius, stengiasi didinti įtampą arba laukia atsakymo. Pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas. Novelėje vyrauja sudėtiniai sakiniai. Jurgio Savickio žodis taiklus, konkretus. Į paprastą kasdienę kalbą įsilieja tarptautiniai žodžiai: chaosas, misterija, komedija, faktas, nemažai tarmybių ir barbarizmų: oblavas, razbainiškas, išliuosuoti, šlajukai, gryčia, užkrekęs, kokliai ir kt. Pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.

susitikimai atsitikimai

Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.
Laikas Pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta tam tikro įvykio – susitikimo su arkliavagiu. Susitikimo laikas – vėlus žiemos vakaras, tačiau tekste nėra smulkaus to laiko aprašymo, tik detalės (“naktis buvo šviesi – mėnesiena”, “traškėjo nuo šalčio tvoros”, “šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas”), kurios atlieka pagalbinį vaidmenį. Tekste ryškėja ir biografinis pasakotojo laikas.

kurejo pasaukimas

———————————-

skriauda ir kalte biliuno kuryboje

J.Biliūnas -lietuvių literatūros klasikas. Jo kūrybos tematika: skriauda, kaltė, nuoskauda. Rašytojas daugiausia dėmesio skyrė moralinėms problemoms. J.Biliūno kūryba pasižymi aiškiu žmogaus vidinių išgyvenimų pavaizdavimu, tauriu humanizmu, jautriais ir lyriškais darbo žmonių paveikslais.
Pamatinis visų kūrinių motyvas - žmogiškumas. J. Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją slėgė visą amžių. Rašytojas aplinkui matė prislėgtus, išnaudojamus, skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose. Skriauda ir skausmas - J.Biliūno kūrybos dėmesio centre.

Rašytojas dėmesį pirmiaus kreipia į žmogų, į jo dvasinius išgyvenimus, nesirūpindamas tuo, kuriam luomui ar socialiniam sluoksniui tas žmogus priklauso. Mažą katytę ar seną šeimininko žudomą Brisių J.Biliūnas aprašo su tokiu pat liūdesiu, kaip graudų žąsiaganio Joniuko likimą. Apsakyme “Joniukas” pasakojami skaudūs našlaičio piemenuko išgyvenimai, susidūrus su neteisybe. Joniukas dar nesupranta aplinkinio pasaulio, jį supančių žmonių santykių. Tačiau šešių metų piemuo - gyvas, judrus vaikas, kuris viską stebi, ieško, kuo galėtų pasidžiaugti, visai užmiršdamas savo pareigas, ir todėl labai skaudžiai nukenčia. “Pirmą kartą gyvenimas parodė jam savo nagus, pirmą kartą jo maža širdelė atjautė žmonių neteisybę ir sunkią nelaimę…”

Apsakyme “Brisiaus galas” vaizduojama, kaip valstietis nušauna pasenusį šunį: “negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas…”

Apsakyme “Kliudžiau” pašauto gyvulio vaizdas taip sukrėtė jaunąjį “madžiotoją”, jog jis kelias dienas nedrįso iškelti kojos iš trobos, kad tik nepamatytų to vaizdo, kuris ilgai dar nedavė jam ramybės. Paleista strėlė į menką baltą katytę - tai vienintelis šūvis mažojo “medžiotojo” gyvenime. bet taiklus. “Tat buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. bet laimingas…”

Apsakyme “Nemunu” lyriškai piešiami darbo milžinų - sielininkų paveikslai, gyvai parodyta klajūnų muzikantų grupė, jaudinančiai pavaizduota visų žeminama ir niekinama “paleistuvė”. pasakojimas apie merginą kelia ne tik užuojautą, bet ir verčia susimąstyti: ieškoti atsakymo į klausimą, kas ją privertė taip žemintis.

J.Biliūnui kaltė - nebūtinai aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Svarbiausia savo kaltę reikia suprasti ir gailėtis dėl jos. Apsakyme “Vagis” skaudžiai savo kaltę jaučia žmogus, užmušęs vagį, gelbėdamas savo turtą ir gyvybę. Nors daugiau ir nieko nenuskriaudė, neprilietė pirštu, tačiau pirmoji užmušta gyvybė išliko iki senatvės.

Žmogiškumo motyvas iškyla ir apsakyme “Ubagas”. Čia raštyojas gėrisi bitininko Sabaliūno dvasios taurumu, jo meile žmonėms. Savo sūnaus išvarytas iš namų, Sabaliūnas ne tiek smerkia sūnų, kiek graudinasi dėl visos gyvenimo santvarkos neteisingumo. “O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą..”- šiuose senelio Sabaliūno žodžiuose apie savo anūkus skamba tragiškas liūdesys, gili meilė žmonėms.

Apsakyme “Žvaigžė” žavi šiltai, poetiškai nupieštas senuko Simono paveikslas. Senelis Simonas - šviesus kaimo žmogus. jame autorius pabrėžė didelį valstiečių norą šviestis, viską žinoti, atskleisti jų nepaprastą gamtos pamėgimą. Prisimindamas baudžiavą, senelis pasakoja ne rūsčius ir žiaurius įvykius, o nuplėšia neįprastą, laimingai pasibaigusį atsitikimą. Vidurdienį baudžiauninkai danguje pamatė žvaigždę, tačiau, jiems bežiūrint, užklupo prievaizdas Gimbutas, žiauriai mušdavęs už mažiausią nusikaltimą. Bet įvyksta žmogiškas stebuklas. Užuot baudęs, Gimbutas atsineša “vamzdį” ir drauge su baudžiauninkais stebi žvaigždę. nors prievaizdas su žmonėmis būdavo žiaurus, šiurkštus, tačiau ši žmogiškumo akimirka neišblėso ir ilgam išliko žmonių atmintyje. netikėtai šviesų vasaros popietį sužibusią žvaigždę J.Biliūnas sugretina su žmogiškumu sužiaurėjusioje Gimbuto sieloje.

Skriaudos ir humaniškumo motyvas vaizduojamas ir apsakyme “Lazda”. Šiame apsakyme pasakotojas aprašo pobaudžiavinius metus. Panaikinus baudžiavą, urėdas netenka tarnybos ir pastogės. Tėvas apgyvendina jį seklyčioje. Jis negali keršyti silpnesniam ir bejėgiui. Išvažiuodamas urėdas tėvui paliko lazdą, kuria baudžiavos laikasi taip jį sumušė, kad šis tris savaites lovoje gulėjo. Tačiau tėvas su atlaidumu paima lazdą, o į vaikų priekaištus atsako liūdna šypsena. Liūdnas nusišypsojimas reiškia ne tik gyvenimo papatirtimi pagrįstą išmintį, bet ir gilų žmogiškos prigimties supratimą, kuris pateisina, jog žmogiškos prigimties supratimą, kuris pateisina, jog klysti yra žmoniška. Šiame apsakyme J.Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo humaniškumą: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams.

Daugelyje J.Biliūno kūrinių vyrauja lyrizmas ir emocingumas. Tai pagrindiniai humanizmo bruožai. Rašytojas visada skriaudžiamuosius vaizduoja su gilia užuojauta, jautriai reaguoja į skriaudą ir nelaimę. J.Biliūno lyrizmui būdingas graudumas.

Liudna pasaka

1. Šią apysaką J. biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą.
2. “Liūdną pasaką” sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis - tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo.
Antrosios dalies ekspozicija - jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga - Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliačią laiko tėkmę J. biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas - Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.
3. Kūrinio veiksmą J. biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą.

Meilė Lukšienė - “Liūdna pasaka”

1. Autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą.
2. Tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų.

Albertas Zalatorius - “J. Biliūno prozos pasaulis”

1. Dvasingumas - svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis ėnra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją.
2. J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta.
3. Kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas.
4. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus.
5. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką - patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja.
6. Gamta neiškyla kaip savarankiškas pažinimo ir pasigėrėjimo objektas. Ji suvokiama kaip pasakotojo apmąstytas objektas.

Juozas Stonys - “Nuo išorės į vidaus pasaulio analizę”

1. J. Biliūno proza pasižymi bendra didelio jautrumo atmosfera.
2. Jautrumas dažname kūrinyje reflektyviai išsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijų ir minčių srovė, sukelta stebint tikrovės šiurkštumo atvejus.
3. J. Bilūno veikėjas stipriai reaguoja ir į balso intonaciją, ir į žmogaus išvaizdą.
4. Išorės bruožai yra tik atspirties taškai psichologinei visumai.

“Liūdna pasaka”

1. Vaizdelyje “Baltasai šešėlis” poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas.
2. Petras Banys - vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų lietuvių literatūroje.
3. Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis.
4. Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus.
5. Juozapota - lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis.
6. “Liūdna pasaka” baigiasi tragišku, minoriniu akordu, bet jis nėra pesimistiškas.
7. Visu kūriniu rašytojas teigia kovos prasmingumą, neapykantą socialiniam blogiui.

“Liūdna pasaka”

1. Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.” Ubagėlė pasakoja apie generalgubernatorių, kuris “baisus esąs žmogus, kaip žvėris.” Jau šie senutės žodžiai nežada nieko gero ir įspėja, kad “kas toliau bus, vienas Dievas težino.” Giliai sukrečia ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris “taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti…”
2. Jono Biliūno tikslas apysakoje “Liūdna pasaka” - pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialgo su senute elgeta. Pesimistinis senelės požiūris į gyvenimą, požiūris žmogaus, “kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties”, nuteikia atitinkamai ir Juozapotą, ir skaitytoją. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Toliau iškyla kazokų atsilankymo kaime paveikslas, kuris sudarytas tartum iš dviejų dalių: Juozapotos susitikimo su girtu kazoku ir baudžiamųjų būrių siautėjimo kaime. Antroji paveikslo dalis nėra detalizuota. Rašytojas čia naudoja meistriškai vartojamą priemonę - neišsakymą, nutylėjimą. Kas darosi kaime, mes tesužinome iš Juozapotos išgyvenimų, kai ji, rugių gubose įlindusi, tegirdėjo: “Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.” Vėliau, įėjus į Dumulių trobą, ji randa sudaužytą Dumulį. Vaizdas glaustas, be detalių, baigiamas klausimu: “Dieve, už ką jį taip? Už ką?”
3. Epilogas padeda geriau suvokti Juozapotos tragediją, verčia susimąstyti, kodėl ši moteris, “klaiki ir nelaiminga”, “liko tarp jaunųjų viena kaip žalio miško sausas stuobrys.” Kodėl ji, nors “kentė badą, stigo kuo apsivilkti”, “dievas žino kuo mito” dar tebegyveno. Galbūt tam, kad primintų jaunosioms kartoms žiaurųjį sukilimą?

J. biliūnas - rašytojas humanistas

I. Turtinga Anykščių žemė rašytojais.
II. Skriauda ir skausmas J. Biliūno dėmesio centre.
1. Humanistinį idealą turi sugebanti jausti asmenybė:
a) senelis Simanas - šviesus liaudies žmogus;
b) Juozapota - liaudies kančių simbolis;
c) P. Banys - kovotojas už laisvę ir žemę.
2. Pagrindinis humanizmo bruožas - lyrizmas ir emocingumas.
3. Kovos dėl laisvės poetizavimas.
III. J. Biliūno kūrybos humanizmo esmė.

Tezės:

1. J. Biliūno realistiniai apsakymai pasižymi tauriu humanizmu, jautriais, lyriškais liaudies žmonių paeikslais, didžiuliu talentu.
2. Pagrindinis humanizmo bruožas - lyrizmas ir emocingumas.
3. J. biliūnas skriaudžiamuosius vaizduoja su gilia užuojauta.
4. Lyrizmas niekur nevirsta sentimentaliu verkšlenimu. Humanistiniu lyriškumu, žmoniškumu jis žadina norą ir ryžtą kovoti prieš liaudies engėjus, prieš socialinę santvarką, tuos engėjus gimdančią. Todėl J. Biliūno humanizmas yra kovingas.

Juozapotos charakterio psichologinis motyvavimas

I. J. biliūnas - psichologinio apsakymo kūrėjas.
II. Juozapota - gražiausias ir švelniausias paveikslas “Liūdnoje pasakoje”
1. Jautri, bet naivi kaimo moteris.
2. Aplinkos reiškinius suvokia savo širdimi.
3. Pastangos nusiraminti, atgauti dvasinę pusiausvyrą.
4. Begalinė meilė ir ištikimybė vyrui.
5. Detalių vaidmuo Juozapotos charakteristikoje. (Akys)
III. Juozapota - liaudies moters kančių ir nelaimių simbolis.

Tezės:

1. Juozapotos mintys ir poelgiai įtikinami, psichologiškai motyvuoti.
2. Tai jautri, bet naivi kaimo moteris, tikinti šviesesne rytdiena, nesugebanti sieti savų svajonių su kovos sunkumais.
3. Juozapotos charakteristikoje ypač ryškus akių vaidmuo. Jos atspindi moters vidinę būseną. Apysakos pradžioje - tai nuostabios akys “kaip dvi gražios žvaigždės - Laimės žvaigždės”. O Juozapota - linksma, jauna, laiminga, kupina šviesiausių svajonių, tikėjimo gyvenimo gerove. Po mylimo vyro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko ieškojimui, o Juozapotos akys - “du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos.” Taigi laimė užgęsta Juozapotos akyse kartu su mylimo vyro netektim.

Žmogaus dvasinis grožis J. Biliūno kūryboje
Planas

I. Biliūno kūryboje žmogus ir jo dvasia - visa ko centras. (Pasaulis egzistuoja žmogui.)
II. Žmogus gražus savo dvasia, o ne išore, jo dvasiai nesvarbūs luomai, turtinės sąlygos. Dvasingumas yra žmogaus vertingumo matas.
1. Jis pasireiškia jautrumu, artimo kančios išgyvenimu. (”…niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą…”,”…jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės aš savyje nešioju…”)
2. J. Biliūnui svarbu parodyti veikėjų reakcijas į įvykį, emocinius išgyvenimus.
3. Dvasios jėgos veikėjai semiasi iš tikėjimo. (”…tėvas nusijuokdavo tik liūdnai ir, paėmęs knygą, pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą…”)
4. Dvasingumas reiškiasi tolerancija. (”…tėvas, užstodamas ponus, visados taip lengvai nusijuokdavo…”)
5. Už bloga atsilyginama geru. (už smūgius lazda tėvas leidžia Dumbrauskui apsigyventi jų namuose)
6. Dvasingumo ieškoma net ten, kur jo mažiausiai galima tikėtis. Kiekvienas žmoniškumo pasireiškimas J. Biliūnui labai brangus. (”Žvaigždė”)
III. Ilgesys, liūdesys, romumas, graudumas sudarė biliūniškąją žmogiškojo grožio sampratą.

“Liūdna pasaka”

Turi dvi prakalbas. Pirmoji prakalba - lyrinė impresija. Joje iškyla J. Biliūno subjektyvi vertybinė nuostata. Išsakomas moters dvasingumas, jos jausmas, moters ištikimybės pajautimas - tai, kas moteryje svarbiausia jam.
Juozapota - likimiškiausias moters paveikslas, labai priklauso nuo likimo, kaip likimas neša - taip ji gyvena.
Veikėjas - pasakotojas, vyrauja biografinis pradžios akcentas. Jis pamato Juozapotos prototipą. Ji tampa nerealiu veikėju. Autorius pajunta Juozapotą gražios gamtos ir nerūpestingų žmonių fone. Jis akcentuoja įspūdį, kurį jam palieka Juozapota. (žvaigždės įspūdis). Žvaigždės simbolis yra vienas iš dažniausių Biliūno kūryboje.
Pirmosios dalies pabaiga paruošia skaitytojus į praeitį. Iš jos veido skaito jos likimą.
Antroje dalyje - istoriniai įvykiai. Pradedama tarsi pasaka, pradžioje kaip graži. Pasakojama objektyviai. Dienos buvo sunkios, bet ramios, o ramumas yra laimė. Jiems buvo gerai. Juozapota viską priima sapnais, nuojautomis, jausmais. Ją todėl valdo likimas. Jausmai - vienintelis jos informacijos šaltinis. Juozapota daug ko nesuprato, nenugirdo. Išlaikoma pasakos stilistika. Petrą Banį pasiglemžia revoliuciniai įvykiai, apie kuriuos sužinome tik iš Juozapotos išgyvenimų, jausmų, gąsdinimųsi.
Pirmą kartą lietuvių literatūroje - sapnas. Ji klauso vidinio balso, liepiančio ieškoti vyro. Vėliau ji gauna tų nuojautų patvirtinimą, kai randa sumuštą Damulį.
Ruduo parodo liūdną nuotaiką, žmonių nelaimes. Vaizdai susimbolinti, pasakos stilistika. Juozapotos tikslas gyvenime - atnešti kam nors laimę, dalintis savo džiaugsmu. Lieka iliuzija, kad gyvenimas turi tęsinį, kad galima susitikti po mirties.
Juozapota - tarsi tiltas, jungiantis dvi epochas. Pasakotojas pajunta dalį kito veikėjo skausmo savyje. Tai biliūniškojo charakterio pagrindas. Juozapotą apibūdina gilus dvasingumas. Jai visą esmę pasako nuojautos, jausmai. Tolesnis jos vaizdavimas vyksta su neiginiais: nejautė, nematė, nesuprato.
Šia apysaka nori pasakyti, kad žmoguje daug kas nesuprasta, neaišku, neišreiškiama. Pagrindinis stilistikos bruožas - liūdnumas. biliūnas sumažina išorinio siužeto reikšmę, o išplečia likimiškojo siužeto svarbą.
Šioje apysakoje yra visi pagrindiniai Biliūno kūrybos bruožai:
1) praeities ir dabarties sąlytis;
2) antitezės;
3) simboliai;
4) dėmesys žmogaus dvasiai.

Patiko (30)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Jonas Biliūnas. Vasario 22d.”
  1. copijuoti temokat nevykeliai

  2. biliunas rašė:

    biliunas kokso apisuostes rase viska

  3. mykolas rašė:

    daug, kur analizeje pačio kūrinio netikslumų, tikriausiai sumaišyti kūriniai. čia analizuojama ne J.Biliūni. o, iš tikrųjų J.Savickio “Vagis”, bet, kas keiščiausia, kad kūrybos bruožai atspindi analiyėje Joną Biliūną.
    Tokios analizę nerekomenduočiau, nei moksleiviams, nei studentams perrašinėti.

  4. Karolina rašė:

    Aš taip pat patarčiau neperrašinėti.. Tačiau, galite tik pasirinkti minčių, faktų iš šio darbo, nes kai kurie - gana tikslūs.

  5. tavo tevas rašė:

    Cia J. Savickio ”Vagis” lama tu, J. Biliuno apsakyme veikejas uzmusa vagy… what a peace of shit

  6. Hi, you have a great website. If you want to Get Unlimited Supply Of High PR Backlinks And Laser Targeted Traffic From Major Bookmarking Sites… All Done In Minutes On Autopilot! Check out http://bookmarkingdemonx.com/

  7. Neliečiamoji rašė:

    Esu girdėjusi, kad visiem gerbiamo J. Biliūno name vyko nepaaiškinami dalykai. Yra pasikoręs žmogus, ar tai tiesa?

Komentuokite